Aš, Kovidas ir bloga mergaitė

Пост обновлен февр. 1


Airijoje trečiasis Covid-19 karantinas buvo paskelbtas gruodžio 31 dieną, visai prie pat Naujuosius metus. Daug kieno planai nuėjo šuniui ant uodegos. Mano planai, važiuoti daugiau nei šimtą kilometrų iki miestelio Castletownbere taip pat pakibo ant plauko. Tą kartą ne tik norėjau kartu su draugais sutikti Naujuosius 2021 metus, bet ir aplankyti nuostabią vietą, kuri išsidriekusi visai netoli šio miestelio – Dzogchen Beara Budistų meditacijos centrą.



Jau iš vakaro sužinojusi, kad uždaromi keliai ir leistinas judėjimas nuo namų vos penki kilometrai. Visą naktį nemiegojau vartydamasi ir svarstydama, kaip papulti pas draugus. Paryčiui jau turėjau planą, tačiau... Vos prabudusi ir pravėrusi langą supratau, kad net gamta stoja prieš mane – minusinė temperatūra, kuri Airijoje pasitaiko labai retai, nuklojo kelius ledais. Važiuoti į kalnus, kur dar daugiau ledo, buvo nesaugu.

Paskambino draugė.

– Na, ką? Ar jau važiuoji?

– Tu, ką, gal negirdėjai naujienų? Mus vėl uždarė?

– Na ir?.. Įsijunk žalią šviesą ir į trasą.

– Tai, kad ledas?.. – išlemenau.

– Na ir ką? Lėtai važiuok ir niekur nenulėksi.

Baigusi kalbėti su drauge, sėdėjau kėdėje, apklotu avies kailiu ir mąsčiau apie tai, ką ji pasakė.

„Įsijunk žalią šviesą“ – skambėjo jos pasakyti žodžiai.

– Įsijunk pati, jei gudri. Lengva tau sakyti, kai sėdi namie.


Aš paniškai bijau policininkų.

Matyt, ta baimė likusi iš Lietuvos laikų, kai policininkai mane stabdydavo, vos mano automobiliui pasirodžius kelyje. O stabdydavo dėl įvairiausių priežasčių, sakyčiau net kvailų. Kaip, antai, perdegusi lemputė virš galinių numerių. Bet savo giliam nustebimui, nei karto nemokėjau baudos. Nežinau kodėl, bet intuityviai sugebėdavau įrodyti, kad tai – ne mano kaltė. Atsikratydavau kaltės netgi tuomet, kai tikrai būdavau kalta.


Gal turėjau sugebėjimus išvartyti situaciją taip, kad kiti patikėdavo mano teisumu?

O gal tiesiog atsitiktinumas?


Negi tuomet, kai kartą viršijau greitį ir, per vėlai pamačiusi policininką, supratau, kad jau įkliuvau. Policininkas iššoko į gatvę, norėdamas mane sustabdyti, kai staiga nusišypsojo ir pamojo ranka, kad pravažiuočiau, o pats apsisuko ir nuėjo į savo „šaudymo“ vietą. Pradžioje nesupratau kodėl? Pagalvojau, kad gal automobilis per prastas. Tačiau staiga prisiminiau tą šypsena – mano buvęs jaunystės vaikinas, kuris „prisiviręs košės“, pabėgo nieko man nepasakęs. „Ech, matyt, bijojo, kad reikės pasiaiškinti, dėl tos „košės.“


Arba, antai, kai mane sustabdė, važiuojančią be draudimo, policininkas pasiruošęs išrašyti baudą piktai pažvelgė į mane, o aš dramatiškai pakėliau akis, kad tik neišbėgtų ašaros, kurios rinkosi ne todėl, kad jis mane sustabdė, o todėl, kad vyras mane sunervino.

– Atleiskite, pone, bet aš turiu išrašyti jums baudą, – kiek suminkštėjo jis.

– Rašykite rašykite, vis viena čia manęs greitai nebebus, – drama tęsėsi.

Policininkas pasižiūrėjo į mane tokiomis akimis lyg aš skaičiuočiau paskutines gyvenimo dienas.

– Nereikia taip, pone, tai ne gyvenimo pabaiga. Gerai, – pasigailėjo jis manęs, – šį kartą nebausiu, bet prašau nusipirkite draudimą.

Palingavau galvą pažadėdama, kad tikrai nusipirksiu. Nuvažiavau, palikdama netekusį žado policininką, ir pagalvojau iš kur tas jo gailestis? Kai staiga supratau, kad jis pagalvojo, kad aš ruošiuosi karakiri pasidaryt. Oi, ne! Karakiri tikrai aš nesiruošiau darytis, bet draudimo vis viena nepirkau, nes po poros dienų išvykau į Airiją.


Kad ir kaip man sekėsi išsisukti iš baudų, bet štai baimė policininkams vis viena išliko. Kad nebūtų taip baisu, jog mane gali sustabdyti patikros postuose, važiuojant pas draugus, aš pasinaudojus padėtimi turint verslą, pasirašiau sau laišką, kad vežu vestuvinę suknelę klientei, kuri išteka būtent Naujųjų metų išvakarių dieną.

– Nors taip mano verslas pasitarnaus, – subumbėjau, pasirašydama laišką ir galvodama, kad dar nežinia kada mano parduotuvės durys bus atvertos klientams.

Susipakavusi vestuvinę suknelę, kurių turiu visą begalę, išvykau, kur ir planavau išvykti.


Sakysite, kad taip neturėjau daryti?

Taip, pilnai sutinku.

Tačiau kartais, bet tik kartais verta peržengti ribą tam, kad įkvėpti laisvės jausmo ir kartais, bet tik kartais leisti sau pabūti bloga mergaite.




P.S. Važiuojant link draugų nebuvo nei vieno patikros punkto, tai suknelę ir laišką vežiausi be reikalo.

Ledas aptirpo ir kelias buvo pakankamai saugus, išskyrus, vienam vilkikui nepasisekė ir nuslydo nuo kelio.

Pasiekiau draugus ir 2021 metus sutikome, šaudydami laivo raketas.

Bet svarbiausia, kad pirmąją Naujųjų metų dieną Budistų meditacijos centro tylos pievoje aš sėdėjau ant akmens ir žvelgiau į vandenyno tolius, negalvodama apie jokį Kovidą, jokį karantiną, nei apie skaičius, kurie kėlė siaubą ir nei apie jokius policininkus.

Po ilgo laiko pirmą kartą aš jaučiausi laisva nuo visų nelaimių ir negandų.

Kartais taip gera savyje turėti blogą mergaitę.


Deivina Orchidė


Akimirkos iš Budistų meditacijos centro.



Просмотров: 86Комментариев: 0

Похожие посты

Смотреть все
Pirkdami šios svetainės knygas, Jūs aukojate paramos ir labdaros fondui „Mamų unija“, kuris rūpinasi kiekvienu Lietuvos vaiku, susirgusiu onkologine liga
  • Facebook
  • YouTube
  • Instagram
logo mamu unija (1).jpg